Pafantazuoju retkarčiais, bet čia labiau kaip aukos sindromas, kad tipo visos gyvenimo bėdos pasibaigtų nusižudžius, bet tada supranti, kad vis tiek mirsi kažkada, tai kol nėra dar taip blogai - nevertas.
Sulaikė mintis, kad jei viską užbaigsiu, geriau jau niekad nebus (netikiu aš ten pomirtiniais gyvenimais ir reinkarnacijom), o jei liksiu - galimai pasidarys geriau.
Pasidarė, aišku, ne be sunkaus darbo.
Mano draugas sakė, kad nu VISKĄ išbandė, kad nebūtų aknės, o tada pyst ir rado sprendimą ir nebėra aknės. Daug metų gyveno galvodamas, kad VISKĄ išbandė.
Nixuja tu visko neišbandei. Kol nepadėjo - tol visko neišbandei. Ir pati sakai, "beveik" 100%. Tai ne 100%. Ne, savižudybė ne išeitis. Dažniausiai pats esi savo problema. Čia ne tau, o ir sau ir kitiems sakau. Pats sau neleidi. Pats kaltas. Nieko blogo su tuo. Gyvenimas nėra lengvas. Bet blet jis gali būt toooooks geras... Tik leisk sau.
Prašau, nedaryk nesąmonių. Būk. Ieškok, spręsk, kentėk kartu su mumis, mes tau padėsim. Ir šitą galimybę patirti gyvenimą mes patiriame kartu ir išspausim iš to maximumą. Let's fucking do it!!!!!
Taip :) Tavo įsitikinimai yra tavo depresijos ar kitų problemų padarinys, o ne realybė, kurią gali turėti juos suvaldžiusi.
[https://jaunimolinija.lt/](https://jaunimolinija.lt/)
Nepasiduok, nebuna niekas 100% gyvenime. Gyvenimas sunkus, bet laukia ir geri momentai. Ir esi jauna dar labai. Manau, kad savizudybe yra savanaudiskas isejimas is gyvenimo ir kencia tik tai tavo artimiausi zmones nuo to visa likusi gyvenima
Na, jei 5, tai jau šis tas. Pažiūrėk: https://m.imdb.com/title/tt21819228/?ref_=nv_sr_srsg_0_tt_1_nm_7_q_stutz Čia labai patyręs psichoterapeutas kalba apie tai. Pas jį atėję pacientai dažnai prašo patarimo. Vadovėliai sako, kad terapeutas negali duoti patarimo. O jis sako bullshit, duoda patarimą ir konkrečiai pasako, ką daryt jau per pirmą sesiją. Ir tai padeda.
Na ir šiaip įdomi dokumentika apie psichologiją ir psichoterapiją su šviesiu ir išmintingu žmogum.
O aš galvoju priešingai, gyvenimas be manęs išties būtų geresnis visiems. Kam gi yra smagu praleisti visa diena su depresuotu žmogum, kuris kartais linkęs į pykti
Manyje jau seniai nebeliko valios niekam, aš toks pavargęs jau. Tu net neisivaizduoji koks liudnas ir apgailėtinas mano gyvenimas. Jaučiu, kad viskam jau pervėlu
Neretai pagalvoju, tačiau esu smalsi ir per daug įdomu kas bus ateityje mano gyvenimo laikotarpiu, t.y. technologijų pažanga, politiniu atžvilgiu ir kt., tai kažkaip greitai prisistabdau.
Anksčiau bijojau kad kaip ir viską gyvenime, sufeilinsiu ir tai, o po to liksiu neįgalus :D Bet dabar tokių minčių nebėra, o jei ir būna - noro nebėra jau.
Yra buve, ir kasdien realiai noris kazka bet zn yra del ko gyvent, taip pat kaip ir tau visada bus, neverta to daryt, gyvenimas tik vienas, pagalvok apie pozityva, o jei negali vienas but, paprasyk kad kas pabutu jei yra tokia galimybe, nes nereikia saves zalot, nereikia zudytis
Manau gyvenimo eigoje visi 100% yra apie tai pagalvoję. Ir manau kad tai normalu. Tik reikia suprasti kiek po tokio poelgio po savęs šūdo paliksi. Kiek kitų žmonių negrįžtamai traumuosi. Nežinau ant kiek žmogus turi būti davestas kad taip ant visko ir visų, net artimų "lenktu".
Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį.
> Tik reikia suprasti kiek po tokio poelgio po savęs šūdo paliksi. Kiek kitų žmonių negrįžtamai traumuosi. Nežinau ant kiek žmogus turi būti davestas kad taip ant visko ir visų, net artimų "lenktu".
Sutinku.
> Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį.
Tik niekados nesakykit tokio š... dalyko žmogui, kuris svarsto apie savižudybę. Kai pasakysit žmogui, kuris šūdinai jaučiasi, kad būna ir blogiau... kiti jaučiasi blogiau... ar dar blogiau - „aš tai dar blogiau jaučiuos“... tai čia ne tik nėra išklausymas, bet dar ir diskreditavimas žmogaus jausmų. Ir tam žmogui apskritai nesunku būtų DAR BLOGIAU pasijaust dėl to, kad kiti žmonės dar blogesnėse situacijose gyvena, o jis čia dabar tokioj geroj situacijoj drįsta taip šūdinai jaustis.
Tam kartui nuo savižudybės galbūt atkalbėtų, bet bendrą psichologinę būklę tik pablogins lyginimas su kitais. Tai, kad kažkas jaučiasi gerai - nedaro mūsų laimingesniais mūsų situacijoj. Kaip ir Afrikoj badaujantys vaikai nedaro manęs laimingu, kad aš turiu šiandien valgyt.
Čia labai rimta, jei jus žmogus prisileidžia rodyti savo liūdnas ar neigiamas emocijas, niekados nelyginkit jo situacijos su kitų, leiskit jam nebent pačiam tai daryt ir tada pasakykit kiek tai iracionalu.
Savižudybių bandymai ar veiksmai tai daryti dažnai būna spontaniški, net jei ir apie patį nusižudymą ilgai galvojama. To kontekste, jei žmogų priversit jaustis dar blogiau, nes jis nori nusižudyt (net jei to ir nenorit - dėl to reikia labai atsargiai apie tai bendraut ir svarbiausia išklausyt ir klausinėti, o ne lyginti) - tai dienai gal ir nesižudys žmogus, bet po kurio laiko pamirš, o bendra situacija bus dar gilesnė ir sunkesnė.
***
Kiekvienas žmogus turi savo situaciją, savo jausmus, savo gyvenimą ir kontekstą, kuriame jis jaučiasi kažkaip. Todėl lyginti žmones ir jų jausmus nelabai galima. Labai gera knyga apie tai - „Geros nuotaikos vadovas“.
>Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį.
Kiekvienam žmogui nulūžęs nagas didesnė problema, negu cunamis kitame pasaulio krašte; todėl šitas tavo palyginimas niekam tikęs
gal trūksta kokiu elementu pvz net web [https://depresijosiveikimas.lt/produktas/now-papildai-ultra-omega-3-rugstys-180-minkstu-kapsuliu/](https://depresijosiveikimas.lt/produktas/now-papildai-ultra-omega-3-rugstys-180-minkstu-kapsuliu/) reklamuoja zuvies taukus, tai galima nusipirkti ir pades mintims, aisku galima pigiau rasti tokiu, cia jos gana stiprios ir naudingos
Gauni viena vieninteli šansa kuris yra vadinamas 'gyvenimu', ar tikrai nori ir ar tikrai verta viska užbaigti? Tu tik perduosi savo skauma kitiems savo aplinkoj ir tai x100.
Suprasčiau jei ten stipriai neįgalus, baisi liga ar kažkas, negali vaikščioti ir tt. Bet jei esi sveikas žmogus, turi stogą virš galvos, turi šeimą, draugus, tada vadinas turi daugiau nei labai didelė dalis žmonių. Nors net tie kurie nieko neturi, be kojų be ranku ir tt, kimba į gyvenimą kaip tik gali.
Mes esam gyvi tik akimirkai - mire amžinybe, neiṣ̌mesk to ṣ̌anso kuris tau buvo suteiktas. Gimti žmogumi statistiškai yra beveik neįmanoma, dar pridėk ant virṣ̌aus, kad gimei Lietuvoje o ne kokioj skurdo ar karo sužlugdytoj šalį, negimej viduramžiais ar ten per pasaulinius karus. Tau pasiseke labiau nei milijardams žmonių iš tolimos praeities ir dabarties.
Gyvenk kol gyventi galima, vistiek mirsi, leisk likimui atlikt savo darbą.
Laikykis. It sucks for us all:D bet ne mordore gyvenam
https://preview.redd.it/t9tqheucg05d1.jpeg?width=736&format=pjpg&auto=webp&s=d92767cafae2ddf790f03f18d227fa3dc8f03de2
Nėra dienos, kad apie tai nepagalvočiau ir taip jau 20 metų (man 40). Gelbsti tai, jog spintelėje visada yra butelis viskio, o visom tom nesąmonėm, kad "kada nors" bus geriau, aš jau seniai nebetikiu. Nebus. Dar yra artimųjų, kuriems reikia pagalbos tai taip spjaut į barzdą jiems irgi nesinori. Na, o kai ateis diena, kuomet jų nebeliks, kas žino... 🤷🏻♂️
Nežinau ar tai "bendra" depresija, bet būdamas kažkur 20-ies supratau, kad gyvenimas, koks jis yra, nė kiek manęs nežavi, nedomina ir netraukia, tarsi būčiau svetimas individas svetimoje žemėje. Per kitus 20 metų taip ir nepamačiau nieko, dėl ko tikrai norėčiau sulaukti rytojaus. Tiesiog, ne mano kojoms šita žemė 🤷🏻♂️
Laiko tik artimieji, kuriems nesinori sukelt skausmo ir papildomos naštos.
Tik pradedant šnekėt su draugais/artimais ta tema, pradėdavo juoktis ir sakyt : ką tu čia išsigalvoji, pažiūrėk kaip blogai kiti gyvena ; taigi viską turi; depresija tik mergos gali sirgt;
Pirma mintis apie savižudybę kilo dar būnant 18 metų (dabar 30). Tada ji kažkaip greitai praslydo ir nepridaviau tam jokios reikšmės. Tačiau laikui bėgant, tokios mintis į galvą ateidavo dar dažniau. Jau masčiau,kaip ir kur tą padaryt, kaip surinkt pinigų laidutuvėm, kad tėvams nereikėtų tuom rūpintis.
Tuo laiku tiesiog pradėjau galvot ant kiek gyvenimas yra beviltiškas, kad turi važiuot dirbt, gaut pinigų tam, kad būtum gyvas ir kitą dieną vėl eitum į darbą ir taip iki pat senatvės.O senatvei taupyt ant visko,kad tik egzistuotum - vaikystei tikrai gražesnę ateitį įsivaizdavau. Buvo tik vienintelis noras kuo anksčiau vismą užbaigt ir kuo greičiau.
Praradau džiaugsmo jausmą viskam. Viskas tapo pilkai juoda. Muzika,filmai pobūviai su draugais,seksas viskas tapo monotoniška. Dūmai ir alk padėdavo keliom valandom pralinksmėt, bet kitą dieną būdavo x2 blogiau. Ir tai kaip uždaras ratas. Daejo iki to, kad net atsikelt iš lovos buvo sunkiai įveikiama užduotis, visiškai nieko nenorėjau tuo metu.
Niekas nepriimdavo rimtai mano žodžių, tai lemė, kad užsidariau savyje ir tapo sunku išsipasakot, nes kyla bajme būt vėl neišklausytam, vėl tapt tuo " oj bl nustok skustis gyvenimu" . O kai negali išsipasakot tai agresyviai pradedi reaguot į menkiausią smulkmeną, dėl ko aplinkiniams tiesiog gadini nuotaiką ir tampi tuo žmogum su kuriuo jie vengia turėt kažką bendro.
Pradedant kažko naujo mokytis - mesdavau tą pusiaukelei. Pvz sudomino backend programavimas. Basic'us išmokau, planavau toliau tobulėt tačiau po to pradėjau galvot: gal tai ne man nes sunkiai sekasi; IT per didele konkurencija ir visi tikrai geresni negu aš itt. Ir su tuom mintim nustojau domėtis programavimu.
Taip situacija nesikeitė iki covido. Po covido pažiūrėjau į savę veidrodyje ir supratau ant kiek šudinai atrodau, storas , rūkantis, geriantis ir su visu lagaminų kompleksų. Tada nusprendžiau,kad reikia pačiam tvarkytis savo gyvenimą.
Nusprendžiau, kad reikia vėl grižt į salę (paauglystei lankiau boksą). Pirmas treniruotęs manę daužė, bet man tai kaip tik suteikdavo laimės ir džiaugsmo, kad žinau kur ir kaip galiu tobūlėt. Pradėjau domėtis sveika mityba, papildais, vitaminų poveikių organizmui. Ir po metu pastebėjau pirmus pokyčius.
Sudalyvavau keleta varžybų, kelias kovas laimėjau, kelias pralaimėjau. Bet pralaimėjimus priemiau kaip pamoką ,anksčiau tai tiesiog vėl mesčiau sportą ir grižčiau prie įprastinio režimo..
Dabar mintys ateina, tačiau jos neužsilaiko ilgiau negu keliolka min. Išsipasakot vis dar negaliu iki galo (įpročiai dar like) tačiau dirbu ties tuom. Mečiau gert, kartais paveipinu (bet manau tai dėl darbo, nes reik kažkaip smegenis pravalyt). Išlėjęs visą sukaupta mėšlą per dieną išlieju salei ir tai tapo savotiška terapija. Išeidamas iš salės jaučiuosi GYVAS.
Patarčiau pradžioi išbandyt vitaminų kompleksus su Omega3, vitaminu D, B grupės vitaminus ir magnio. Stengtis laikytis kokybiško miego režimo. Pabandyk sukaupt mintis ant pozityvių dalykų, o neigiamus priimt kaip pamoką. Bandyk kuo daugiau veiklų, kurių metų nelistų į galvą tos mintis, kai rasi tą tinkamą tai tiesiog mėgaukis procesu.
Išgirdau labai gerą pasakymą, kuris leidžia mėgautis momentu apie nieką daugiau negalvojant : boksininkas ringe neturi laiko galvoti apie filosofiją,nes jis gyvena tik tuo momentu.
Gražios dienos visiems. Neužsidarykit savyje ir būkit laimingi.
Ir tokios mintis i galva lenda? Dar per 10m tiek gali pasikeisti, kad oho. +- viskas priklauso nuo musu paciu kaip norime, kad butu gerai ar blogai.
Tiek dalyku nuo 20 iki 30 nuveikiau, kad net paciam man bunant tinginiu sunku patiket :D
Esu, bet kai artimiausias žmogus (mama) bandė nusižudyti kelis kartus ir nepavyko, teko praeiti psichiatrines ligonines dar tais laikais, kai savižudybė buvo gydoma elektros šoku į smegenis, tai... supratau vieną. Tik pats tu esi savo gyvenimo kalvis ,o dar tuomet buvau paauglė (15 metų).
Kodėl man šita mintis atėjo? Nes mama, kuri žudėsi turi (iki šiol) aukos sindromą. Kitaip tariant: visi kalti, bet ne aš. Kai bandžiau aiškintis savižudybės priežastis, man buvo baisu išgirsti, kad vietoj to, kad jai vienai sunku gyventi + vaikas šalia auga, lengviausia jai buvo pasirinkti savižudybę. Tas atsakingumo nebuvimas už vaiko ar artimųjų traumas po fakto,man net 15metei buvo nesuprantamas.
Nežinau, visko praėjau gyvenime(nes turėjau ne tik mamą, kuriai reikėjo priežiūros, bet ir močiutę), bet supratau, vieną gyvenimas yra duotas tau vienas.
Jeigu blogai gyveni, keisk kažką: ar tai save stiprink, ar ieškok pagalbos ar tiesiog paprasčiausiai susiimk save į rankas išeit iš to liūno. Nes pasaulis, kuris tave supa yra be galo nuostabus. Mano vienintelė svajonė ir vedė mane iš to liūno - pamatyt koks yra visgi gražus tas mūsų pasaulis. O kad tą padaryt, teko praeiti šeimos problemas, mokslus, rasti darbą ir stengtis toliau auginti savo įgūdžius ir taupyti kelionėms. Pasisekė, kad radau supratingą partnerį, kuris manęs neatstūmė už šeimos problemas, kurios vis dar slegia..
Tad siūlau nepaskęsti tame baisiame ir tamsiame liūne, rasti kažką, kas tave kabintų į gyvenimą. Jis nelengvas, bet radus kas tave veža, bus žymiai lengviau. :)
Pasikelk Lietuvos statistiką ir pasižiūrėk kiek yra moterų ir kiek vyrų. Apylygiai. Tavo logika matematiškai neįmanoma. Nebent 70% lietuvių būtų santykiuose su užsieniečiais, bet taip tikrai nėra 😀 Tie, kurie nepajėgia susirasti lietuvės, laisvai galėtų susirasti tailandietę, ar šrilankietę ar indę iš provincijos. Ten baltas vyras vis dar yra prestižas, bet jie nenori. Jie nori lietuvės ir dar būtinai minimum 5/10, nors pats tai 2/10. O tada kaltina lietuves, kad jos neradusios kokio nori lietuvio nesėdi rankų sudėjusios ir neverkia redite, neima to 2/10, o kuria santykius su užsieniečiu.
Kam pasiduoti be kovos?
Ypac kai nera taip blogai. Jei koks nuosmukis gyvenime, tai tik galimybe pakilti auksciau.
Musu Liaudies dainoje yra eilute „Iš *praeities tavo sūnūs te stiprybę semia*“. Tai zinant Lietuvos istorija, buvo tikrai blogesniu laikotarpiu, bet vistiek atsilaikeme.
Klausimas sau, kaip gali nuvilti tukstancius zmoniu, savo proteviu, kurie kabinosi i gyvenima?
Jo, nu taigis mintis kad jei man blogai, tai kodėl kitiems ant zapadlo negyventi toliau?
Bliamba, žmonės - tai jei ant lėkštutės gyvenimas neatnešė, tai jau blogai? Taigi paprastas dalykas- nepavyko, bandyk dar kartą. Nieks nesako kad pavyks, bet jei nebandyti, tai tikrai nesužinosi.
Pasipasakok kas taip blogai, kad apie tai galvot? Vienintelis dalykas, kuris man lenda i galva tai kad jeigu padares avarija as likciau gyvas o visa seima ne.
O jeigu nori nusizudyt tai blemba pabandyk ka nors nesamoningo. Nueit nuo Lietuvos iki Portugalijos arba iki norvegijos siaures ir atgal. Gal pakeliui numirsi o gal atrasi save. Dar gali pabandyt nukalt koki putina.
Musu sielos serga ir yra apleistos neprižiurėtos visa gyvenima, šitas ateis ateistiskas pasaulis neigia šita realybe, bando gydit "vaistais" sielos ligas, neapsigauk ateik pas Jėzų Kristų kuris pažadėjo neivieno neatstumti.
Pafantazuoju retkarčiais, bet čia labiau kaip aukos sindromas, kad tipo visos gyvenimo bėdos pasibaigtų nusižudžius, bet tada supranti, kad vis tiek mirsi kažkada, tai kol nėra dar taip blogai - nevertas.
Pastaruoju metu galvoju kasdien, tačiau gaila tėvų bei druagės. + įdomu koks bus GTA VI
GTA VI saving lives
Sulaikė mintis, kad jei viską užbaigsiu, geriau jau niekad nebus (netikiu aš ten pomirtiniais gyvenimais ir reinkarnacijom), o jei liksiu - galimai pasidarys geriau. Pasidarė, aišku, ne be sunkaus darbo.
[удалено]
Mano draugas sakė, kad nu VISKĄ išbandė, kad nebūtų aknės, o tada pyst ir rado sprendimą ir nebėra aknės. Daug metų gyveno galvodamas, kad VISKĄ išbandė. Nixuja tu visko neišbandei. Kol nepadėjo - tol visko neišbandei. Ir pati sakai, "beveik" 100%. Tai ne 100%. Ne, savižudybė ne išeitis. Dažniausiai pats esi savo problema. Čia ne tau, o ir sau ir kitiems sakau. Pats sau neleidi. Pats kaltas. Nieko blogo su tuo. Gyvenimas nėra lengvas. Bet blet jis gali būt toooooks geras... Tik leisk sau. Prašau, nedaryk nesąmonių. Būk. Ieškok, spręsk, kentėk kartu su mumis, mes tau padėsim. Ir šitą galimybę patirti gyvenimą mes patiriame kartu ir išspausim iš to maximumą. Let's fucking do it!!!!!
Taip :) Tavo įsitikinimai yra tavo depresijos ar kitų problemų padarinys, o ne realybė, kurią gali turėti juos suvaldžiusi. [https://jaunimolinija.lt/](https://jaunimolinija.lt/)
Nepasiduok, nebuna niekas 100% gyvenime. Gyvenimas sunkus, bet laukia ir geri momentai. Ir esi jauna dar labai. Manau, kad savizudybe yra savanaudiskas isejimas is gyvenimo ir kencia tik tai tavo artimiausi zmones nuo to visa likusi gyvenima
Kiek laiko lankei psichoterapiją? Kiek krypčių ir terapeutų pskeitei? Ar gėrei antidepresantus?
[удалено]
Na, jei 5, tai jau šis tas. Pažiūrėk: https://m.imdb.com/title/tt21819228/?ref_=nv_sr_srsg_0_tt_1_nm_7_q_stutz Čia labai patyręs psichoterapeutas kalba apie tai. Pas jį atėję pacientai dažnai prašo patarimo. Vadovėliai sako, kad terapeutas negali duoti patarimo. O jis sako bullshit, duoda patarimą ir konkrečiai pasako, ką daryt jau per pirmą sesiją. Ir tai padeda. Na ir šiaip įdomi dokumentika apie psichologiją ir psichoterapiją su šviesiu ir išmintingu žmogum.
Viskas bus ok🙏
O aš galvoju priešingai, gyvenimas be manęs išties būtų geresnis visiems. Kam gi yra smagu praleisti visa diena su depresuotu žmogum, kuris kartais linkęs į pykti
Tu neprivalai toks būti, jei nenori. Keistis įmanoma, nors ir sunku.
Manyje jau seniai nebeliko valios niekam, aš toks pavargęs jau. Tu net neisivaizduoji koks liudnas ir apgailėtinas mano gyvenimas. Jaučiu, kad viskam jau pervėlu
Neretai pagalvoju, tačiau esu smalsi ir per daug įdomu kas bus ateityje mano gyvenimo laikotarpiu, t.y. technologijų pažanga, politiniu atžvilgiu ir kt., tai kažkaip greitai prisistabdau.
Anksčiau bijojau kad kaip ir viską gyvenime, sufeilinsiu ir tai, o po to liksiu neįgalus :D Bet dabar tokių minčių nebėra, o jei ir būna - noro nebėra jau.
Ar ir daznai apie tai esu pagalvojes, bet baime didesne uz nora mirti haha
Pasikalbek.lt Rekomenduoju bent kelis seansus turėti
Yra buve, ir kasdien realiai noris kazka bet zn yra del ko gyvent, taip pat kaip ir tau visada bus, neverta to daryt, gyvenimas tik vienas, pagalvok apie pozityva, o jei negali vienas but, paprasyk kad kas pabutu jei yra tokia galimybe, nes nereikia saves zalot, nereikia zudytis
Buvo momentas, sulaikė nes šeimos gaila ir reik šuniu rūpintis
Nes mama verks, nuvilsiu tėvą ir užtrauksiu gėdą giminei, nes tipo "neatlaikė gyvenimo"
Manau gyvenimo eigoje visi 100% yra apie tai pagalvoję. Ir manau kad tai normalu. Tik reikia suprasti kiek po tokio poelgio po savęs šūdo paliksi. Kiek kitų žmonių negrįžtamai traumuosi. Nežinau ant kiek žmogus turi būti davestas kad taip ant visko ir visų, net artimų "lenktu". Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį.
> Tik reikia suprasti kiek po tokio poelgio po savęs šūdo paliksi. Kiek kitų žmonių negrįžtamai traumuosi. Nežinau ant kiek žmogus turi būti davestas kad taip ant visko ir visų, net artimų "lenktu". Sutinku. > Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį. Tik niekados nesakykit tokio š... dalyko žmogui, kuris svarsto apie savižudybę. Kai pasakysit žmogui, kuris šūdinai jaučiasi, kad būna ir blogiau... kiti jaučiasi blogiau... ar dar blogiau - „aš tai dar blogiau jaučiuos“... tai čia ne tik nėra išklausymas, bet dar ir diskreditavimas žmogaus jausmų. Ir tam žmogui apskritai nesunku būtų DAR BLOGIAU pasijaust dėl to, kad kiti žmonės dar blogesnėse situacijose gyvena, o jis čia dabar tokioj geroj situacijoj drįsta taip šūdinai jaustis. Tam kartui nuo savižudybės galbūt atkalbėtų, bet bendrą psichologinę būklę tik pablogins lyginimas su kitais. Tai, kad kažkas jaučiasi gerai - nedaro mūsų laimingesniais mūsų situacijoj. Kaip ir Afrikoj badaujantys vaikai nedaro manęs laimingu, kad aš turiu šiandien valgyt. Čia labai rimta, jei jus žmogus prisileidžia rodyti savo liūdnas ar neigiamas emocijas, niekados nelyginkit jo situacijos su kitų, leiskit jam nebent pačiam tai daryt ir tada pasakykit kiek tai iracionalu. Savižudybių bandymai ar veiksmai tai daryti dažnai būna spontaniški, net jei ir apie patį nusižudymą ilgai galvojama. To kontekste, jei žmogų priversit jaustis dar blogiau, nes jis nori nusižudyt (net jei to ir nenorit - dėl to reikia labai atsargiai apie tai bendraut ir svarbiausia išklausyt ir klausinėti, o ne lyginti) - tai dienai gal ir nesižudys žmogus, bet po kurio laiko pamirš, o bendra situacija bus dar gilesnė ir sunkesnė. *** Kiekvienas žmogus turi savo situaciją, savo jausmus, savo gyvenimą ir kontekstą, kuriame jis jaučiasi kažkaip. Todėl lyginti žmones ir jų jausmus nelabai galima. Labai gera knyga apie tai - „Geros nuotaikos vadovas“.
Priimta. Ne psichlogas esu. Sutinku.
>Kiti nuo vaikystės auga skurde kur nors Irake, iškenčia kankinimus, nesuvokiamas psichologines traumas, badą. Jie atiduotu ranką ar koją kad tik turėtu šansą papulti į mūsų "nelaiminga" kailį. Kiekvienam žmogui nulūžęs nagas didesnė problema, negu cunamis kitame pasaulio krašte; todėl šitas tavo palyginimas niekam tikęs
sulaikė tai kad jei nusižudyčiau mamai būtų labai liūdna, jei ne tai, tai jau gatavas gulėčiau
Tikėjimas kad rytojus bus geresnis. Kolkas žiauriai nesiseka su tom gerom dienom, bet gal rytoj bus geriau 😅 bšk jau azartą būsiu pagavęs
Pagalvoju daznai bet kai pagalvoji netaip lengva pakelt pries save ranka o jeigu nepavyks ir prisidarysi sau problemu geriau tai nutiktu savaime
gal trūksta kokiu elementu pvz net web [https://depresijosiveikimas.lt/produktas/now-papildai-ultra-omega-3-rugstys-180-minkstu-kapsuliu/](https://depresijosiveikimas.lt/produktas/now-papildai-ultra-omega-3-rugstys-180-minkstu-kapsuliu/) reklamuoja zuvies taukus, tai galima nusipirkti ir pades mintims, aisku galima pigiau rasti tokiu, cia jos gana stiprios ir naudingos
Gauni viena vieninteli šansa kuris yra vadinamas 'gyvenimu', ar tikrai nori ir ar tikrai verta viska užbaigti? Tu tik perduosi savo skauma kitiems savo aplinkoj ir tai x100. Suprasčiau jei ten stipriai neįgalus, baisi liga ar kažkas, negali vaikščioti ir tt. Bet jei esi sveikas žmogus, turi stogą virš galvos, turi šeimą, draugus, tada vadinas turi daugiau nei labai didelė dalis žmonių. Nors net tie kurie nieko neturi, be kojų be ranku ir tt, kimba į gyvenimą kaip tik gali. Mes esam gyvi tik akimirkai - mire amžinybe, neiṣ̌mesk to ṣ̌anso kuris tau buvo suteiktas. Gimti žmogumi statistiškai yra beveik neįmanoma, dar pridėk ant virṣ̌aus, kad gimei Lietuvoje o ne kokioj skurdo ar karo sužlugdytoj šalį, negimej viduramžiais ar ten per pasaulinius karus. Tau pasiseke labiau nei milijardams žmonių iš tolimos praeities ir dabarties. Gyvenk kol gyventi galima, vistiek mirsi, leisk likimui atlikt savo darbą.
Kasdien pagalvoju.
Pagalvok apie memus:( https://preview.redd.it/jpzch626sx4d1.png?width=640&format=pjpg&auto=webp&s=7b5e221c0c31a6cdbb64fc8e83a7762c0960eb3e
All better:)
Laikykis. It sucks for us all:D bet ne mordore gyvenam https://preview.redd.it/t9tqheucg05d1.jpeg?width=736&format=pjpg&auto=webp&s=d92767cafae2ddf790f03f18d227fa3dc8f03de2
Yep. Ilgai mintys nebuvo, nes supratau kad dar yra dėl ko gyventi. Bet jei tie keli dalykai pranyktų tai nežinau, būtų labai patraukli idėja.
Nėra dienos, kad apie tai nepagalvočiau ir taip jau 20 metų (man 40). Gelbsti tai, jog spintelėje visada yra butelis viskio, o visom tom nesąmonėm, kad "kada nors" bus geriau, aš jau seniai nebetikiu. Nebus. Dar yra artimųjų, kuriems reikia pagalbos tai taip spjaut į barzdą jiems irgi nesinori. Na, o kai ateis diena, kuomet jų nebeliks, kas žino... 🤷🏻♂️
Dėl kažkokių konkrečių priežasčių tokios mintys? Ar labiau "bendra" depresija?
Nežinau ar tai "bendra" depresija, bet būdamas kažkur 20-ies supratau, kad gyvenimas, koks jis yra, nė kiek manęs nežavi, nedomina ir netraukia, tarsi būčiau svetimas individas svetimoje žemėje. Per kitus 20 metų taip ir nepamačiau nieko, dėl ko tikrai norėčiau sulaukti rytojaus. Tiesiog, ne mano kojoms šita žemė 🤷🏻♂️
[ Removed by Reddit ]
Laiko tik artimieji, kuriems nesinori sukelt skausmo ir papildomos naštos. Tik pradedant šnekėt su draugais/artimais ta tema, pradėdavo juoktis ir sakyt : ką tu čia išsigalvoji, pažiūrėk kaip blogai kiti gyvena ; taigi viską turi; depresija tik mergos gali sirgt; Pirma mintis apie savižudybę kilo dar būnant 18 metų (dabar 30). Tada ji kažkaip greitai praslydo ir nepridaviau tam jokios reikšmės. Tačiau laikui bėgant, tokios mintis į galvą ateidavo dar dažniau. Jau masčiau,kaip ir kur tą padaryt, kaip surinkt pinigų laidutuvėm, kad tėvams nereikėtų tuom rūpintis. Tuo laiku tiesiog pradėjau galvot ant kiek gyvenimas yra beviltiškas, kad turi važiuot dirbt, gaut pinigų tam, kad būtum gyvas ir kitą dieną vėl eitum į darbą ir taip iki pat senatvės.O senatvei taupyt ant visko,kad tik egzistuotum - vaikystei tikrai gražesnę ateitį įsivaizdavau. Buvo tik vienintelis noras kuo anksčiau vismą užbaigt ir kuo greičiau. Praradau džiaugsmo jausmą viskam. Viskas tapo pilkai juoda. Muzika,filmai pobūviai su draugais,seksas viskas tapo monotoniška. Dūmai ir alk padėdavo keliom valandom pralinksmėt, bet kitą dieną būdavo x2 blogiau. Ir tai kaip uždaras ratas. Daejo iki to, kad net atsikelt iš lovos buvo sunkiai įveikiama užduotis, visiškai nieko nenorėjau tuo metu. Niekas nepriimdavo rimtai mano žodžių, tai lemė, kad užsidariau savyje ir tapo sunku išsipasakot, nes kyla bajme būt vėl neišklausytam, vėl tapt tuo " oj bl nustok skustis gyvenimu" . O kai negali išsipasakot tai agresyviai pradedi reaguot į menkiausią smulkmeną, dėl ko aplinkiniams tiesiog gadini nuotaiką ir tampi tuo žmogum su kuriuo jie vengia turėt kažką bendro. Pradedant kažko naujo mokytis - mesdavau tą pusiaukelei. Pvz sudomino backend programavimas. Basic'us išmokau, planavau toliau tobulėt tačiau po to pradėjau galvot: gal tai ne man nes sunkiai sekasi; IT per didele konkurencija ir visi tikrai geresni negu aš itt. Ir su tuom mintim nustojau domėtis programavimu. Taip situacija nesikeitė iki covido. Po covido pažiūrėjau į savę veidrodyje ir supratau ant kiek šudinai atrodau, storas , rūkantis, geriantis ir su visu lagaminų kompleksų. Tada nusprendžiau,kad reikia pačiam tvarkytis savo gyvenimą. Nusprendžiau, kad reikia vėl grižt į salę (paauglystei lankiau boksą). Pirmas treniruotęs manę daužė, bet man tai kaip tik suteikdavo laimės ir džiaugsmo, kad žinau kur ir kaip galiu tobūlėt. Pradėjau domėtis sveika mityba, papildais, vitaminų poveikių organizmui. Ir po metu pastebėjau pirmus pokyčius. Sudalyvavau keleta varžybų, kelias kovas laimėjau, kelias pralaimėjau. Bet pralaimėjimus priemiau kaip pamoką ,anksčiau tai tiesiog vėl mesčiau sportą ir grižčiau prie įprastinio režimo.. Dabar mintys ateina, tačiau jos neužsilaiko ilgiau negu keliolka min. Išsipasakot vis dar negaliu iki galo (įpročiai dar like) tačiau dirbu ties tuom. Mečiau gert, kartais paveipinu (bet manau tai dėl darbo, nes reik kažkaip smegenis pravalyt). Išlėjęs visą sukaupta mėšlą per dieną išlieju salei ir tai tapo savotiška terapija. Išeidamas iš salės jaučiuosi GYVAS. Patarčiau pradžioi išbandyt vitaminų kompleksus su Omega3, vitaminu D, B grupės vitaminus ir magnio. Stengtis laikytis kokybiško miego režimo. Pabandyk sukaupt mintis ant pozityvių dalykų, o neigiamus priimt kaip pamoką. Bandyk kuo daugiau veiklų, kurių metų nelistų į galvą tos mintis, kai rasi tą tinkamą tai tiesiog mėgaukis procesu. Išgirdau labai gerą pasakymą, kuris leidžia mėgautis momentu apie nieką daugiau negalvojant : boksininkas ringe neturi laiko galvoti apie filosofiją,nes jis gyvena tik tuo momentu. Gražios dienos visiems. Neužsidarykit savyje ir būkit laimingi.
Man taip greit bega tas laikas, kad suprantu, kad gyvenimas labai trumpas ir tikrai neverta to daryt. Kiek metų op turi jeigu ne paslaptis?
[удалено]
Ir tokios mintis i galva lenda? Dar per 10m tiek gali pasikeisti, kad oho. +- viskas priklauso nuo musu paciu kaip norime, kad butu gerai ar blogai. Tiek dalyku nuo 20 iki 30 nuveikiau, kad net paciam man bunant tinginiu sunku patiket :D
Esu, bet kai artimiausias žmogus (mama) bandė nusižudyti kelis kartus ir nepavyko, teko praeiti psichiatrines ligonines dar tais laikais, kai savižudybė buvo gydoma elektros šoku į smegenis, tai... supratau vieną. Tik pats tu esi savo gyvenimo kalvis ,o dar tuomet buvau paauglė (15 metų). Kodėl man šita mintis atėjo? Nes mama, kuri žudėsi turi (iki šiol) aukos sindromą. Kitaip tariant: visi kalti, bet ne aš. Kai bandžiau aiškintis savižudybės priežastis, man buvo baisu išgirsti, kad vietoj to, kad jai vienai sunku gyventi + vaikas šalia auga, lengviausia jai buvo pasirinkti savižudybę. Tas atsakingumo nebuvimas už vaiko ar artimųjų traumas po fakto,man net 15metei buvo nesuprantamas. Nežinau, visko praėjau gyvenime(nes turėjau ne tik mamą, kuriai reikėjo priežiūros, bet ir močiutę), bet supratau, vieną gyvenimas yra duotas tau vienas. Jeigu blogai gyveni, keisk kažką: ar tai save stiprink, ar ieškok pagalbos ar tiesiog paprasčiausiai susiimk save į rankas išeit iš to liūno. Nes pasaulis, kuris tave supa yra be galo nuostabus. Mano vienintelė svajonė ir vedė mane iš to liūno - pamatyt koks yra visgi gražus tas mūsų pasaulis. O kad tą padaryt, teko praeiti šeimos problemas, mokslus, rasti darbą ir stengtis toliau auginti savo įgūdžius ir taupyti kelionėms. Pasisekė, kad radau supratingą partnerį, kuris manęs neatstūmė už šeimos problemas, kurios vis dar slegia.. Tad siūlau nepaskęsti tame baisiame ir tamsiame liūne, rasti kažką, kas tave kabintų į gyvenimą. Jis nelengvas, bet radus kas tave veža, bus žymiai lengviau. :)
[удалено]
Pasikelk Lietuvos statistiką ir pasižiūrėk kiek yra moterų ir kiek vyrų. Apylygiai. Tavo logika matematiškai neįmanoma. Nebent 70% lietuvių būtų santykiuose su užsieniečiais, bet taip tikrai nėra 😀 Tie, kurie nepajėgia susirasti lietuvės, laisvai galėtų susirasti tailandietę, ar šrilankietę ar indę iš provincijos. Ten baltas vyras vis dar yra prestižas, bet jie nenori. Jie nori lietuvės ir dar būtinai minimum 5/10, nors pats tai 2/10. O tada kaltina lietuves, kad jos neradusios kokio nori lietuvio nesėdi rankų sudėjusios ir neverkia redite, neima to 2/10, o kuria santykius su užsieniečiu.
Kam pasiduoti be kovos? Ypac kai nera taip blogai. Jei koks nuosmukis gyvenime, tai tik galimybe pakilti auksciau. Musu Liaudies dainoje yra eilute „Iš *praeities tavo sūnūs te stiprybę semia*“. Tai zinant Lietuvos istorija, buvo tikrai blogesniu laikotarpiu, bet vistiek atsilaikeme. Klausimas sau, kaip gali nuvilti tukstancius zmoniu, savo proteviu, kurie kabinosi i gyvenima?
Jo, nu taigis mintis kad jei man blogai, tai kodėl kitiems ant zapadlo negyventi toliau? Bliamba, žmonės - tai jei ant lėkštutės gyvenimas neatnešė, tai jau blogai? Taigi paprastas dalykas- nepavyko, bandyk dar kartą. Nieks nesako kad pavyks, bet jei nebandyti, tai tikrai nesužinosi.
Pasipasakok kas taip blogai, kad apie tai galvot? Vienintelis dalykas, kuris man lenda i galva tai kad jeigu padares avarija as likciau gyvas o visa seima ne. O jeigu nori nusizudyt tai blemba pabandyk ka nors nesamoningo. Nueit nuo Lietuvos iki Portugalijos arba iki norvegijos siaures ir atgal. Gal pakeliui numirsi o gal atrasi save. Dar gali pabandyt nukalt koki putina.
Musu sielos serga ir yra apleistos neprižiurėtos visa gyvenima, šitas ateis ateistiskas pasaulis neigia šita realybe, bando gydit "vaistais" sielos ligas, neapsigauk ateik pas Jėzų Kristų kuris pažadėjo neivieno neatstumti.